BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasaka apie mane (aspergerio sindromą)

Karta seniai seniai Dievas susirūpino mūsų gamta, todėl sukūrė bjaurią būtybę, kad ją saugotų ir pavadino ją Šikštopūže, nes mat jos išvaizda buvo tokia šlykšti, kad visus iš kart atbaidydavo. Jos galva buvo nei šiokia nei tokia – dvi didelės akys, lyg kokios musės, dvi gigantiškos antenos kyšančios iš kaktos, milžiniška burna su kreivais, šleivais dantim, jos rankų ir kojų oda buvo kaip rupūžės, šlykšti, gleivėta. Turėjo Šikštopūžė ir sparnus – matyt vienintelis dalykas kurį ji iš ties savyje  mėgo. Bet net ir jie nebuvo dailūs – juodi, apglamžyti, lyg kokio šikšnosparnio.

Gąsdino Šikštopūžė visus miško gyventojus, todėl draugo nei vieno netūrėjo. Liūdėjo ji, verkdavo naktimis, nuolat klausinėdavo kodėl Dievas ją tokią šlykščia sukūrė. Kartą Dievas jai pagaliau paaiškino:

-Tu tokia, tam, kad tavęs niekas nemėgtų ir būtum amžinai viena, nes tik tokiu atveju galėsi atsakingai dirbti savo darbą – saugoti Gamtą.

Šikštopūžė suprato, kodėl Dievas taip pasielgė. Tačiau vis tiek kiekvieną dieną jausdavosi vieniša. Skraidydavo virš miškų, ežerų ir upių, stebėdavo kaip voveraitės su paukščiukais šnekučiuojasi, kaip vilkai su lapėm aptarinėdavo reikalus, kaip boruželės su drugeliais draugiškai dalindavosi gėlės žiedlapiais. Bet vos tik kas pamatydavo tą bjaurų padarą sklandantį virš miško iš kart paniškai išsigąsdavo ir pasislėpdavo. Be galo svajojo Šikštopūžė susirasti kokį draugą, nors ir vieną vienintelį, kuris ja nesišlykštėtų, kuris ją išklausytų ir suprastų. Nenorėjo ji jokių materialinių dalykų, nieko brangaus. Jai tetrūko jausmo, dvasinės pilnatvės, kuri leistų suprasti, kad nuo šiol ji neviena.

Dievui nepatiko, kad Šikštopūžė vis dar save graužia, todėl nusprendė ją pamokyti, jog iš draugų nieko gero nėra, todėl nusiuntė jai triušiuką, kuris jos nebijojo.

Šikštopūžė taip pamilo triušiuką, su juo leisdavo visas dienas ir naktis. Svajojo ji, kad tai niekada nesibaigtų, nes pagaliau rado kažką, kas ją išklauso ir apkabina, nebijodamas jos šlykštčios gleivėtos odos.

Bėgo laikas ir po truputi triušiukas ėmė tolti nuo Šikštopūžės. Ėmė pastebėti jos blogas manieras ir gąsčiojosi jog didelių dantų. Galiausiai jis visai nustojo su ja bendrauti.

Šikštopūžė jautėsi sugniuždyta. Jautė viduj gerklės gumulą kurio niekaip negalėjo nuryti. Nebematė gyvenimo prasmės, todėl vėl atsisuko į Dievą:

-Kodėl triušiukas su manim taip pasielgė? Kodėl jis mane vieną paliko?

Dievas jai atsake:

-Jugi sakiau, tau, kad draugai tau nereikalingi, per juos tik problemos. Geriau pašvęsk savo kūną gamtai – tai tavo gyvenimo prasmė.

Paklausė Šikštopūžė Dievo ir nebemėgino susirasti draugų. Skraidydavo viena, atidžiai  ir rūpestingai saugojo mišką ir mėgavosi savo vienatve. Dar ir dabar, užklydus į mišką, gali rasti ją, ramiai liguojančią ant kelmelio ir dainuojančią graudžias daineles.

Patiko (1)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Pasaka apie mane (aspergerio sindromą)”

  1.   Blovieščiai rašo:

    Įspūdinga iliustracija tokiai liūdnai pasakai. Žirkliarankis kitaip.
    Įdomu kokia triušelio istorija.

Rašyk komentarą